Restoranas “Hong Kong”

Nė kiek neabejoju, kad mėgstate nė iš šio, nė iš to paklydinėti Vilniaus gatvėmis: klausytis šaligatvių aido, retsykiais sustoti pasižiūrėti į kokį įdomesnį medį ar parduotuvę „Humana“. Kai klajodami ir mąstydami (kaip kad jūs mėgstate) atsidursite svetingoje Lvovo gatvėje, nusistebėsite, kodėl ant vieno namo prikabinta tiek daug ventiliatorių (ką jie ten vėsina?!!) ir jau norėsite žengti toliau, pasidavę savo nepavargstančių kojų valiai, leiskite man sulaikyti jus už rankos.

„Žiūrėkite,“ – tariu aš jums, – „štai restoranas „Hong Kong“. Užeikite ten paragauti skrandukų!“

Paleidžiu jūsų ranką, kad neįsižeistumėte dėl tokio familiarumo, ir atidarau jums duris į restoraną.

Minėtosios durys

Minėtosios durys

Restoranas nevaidina esąs prabangus ir toks sąžiningumas džiugina. Masyvoki stalai glaudžiasi prie sienų, ant palangių kukliai kėpso vazos. Jei užtaikysite ateiti, kai restoranas bus tuštesnis, pamatysite, kad pavieniai lankytojai dera su neįkyriais masyviais restorano interjero elementais: prie gretimo stalo sėdi stambokas jaunuolis, apsivilkęs megztiniu aukštu kaklu, ir pavargusio veido mergina juodai dažytais plaukais. Kartais lankytojai atsiveda vaikų, bet šie neįprastai ramūs, matyt, kažkada su valgymo lazdele rakinėjosi nosį ir palietė kokį smegenų centrą, atsakingą už aktyvumą.

Tačiau atėjus pietų arba vakarienės metui, čia sugužės įvairaus plauko liaudis, ir čiauškės tol, kol suvalgys viską, kas sugužėjo ant stalo, o sugužėję bus daug ir skaniai. Paskui įvairaus plauko liaudis atsiskaitys sugužėjusiam personalui ir pabirs pro duris, idant kitą dieną vėl čia sugužėtų.

 

žmonės guža

žmonės guža

 

Bet užteks vaizdingos kalbos! Eikime prie reikalo, t.y. skrandukų.

Skrandukai yra gardūs, tai niekam ne paslaptis. Jie tirpsta burnoje, kai supjaustyti plonai, jie grikši tarp dantų, kai esti vientisi. Patiekalas „Vištienos skrandeliai su aštriuoju kinišku padažu“ yra plonai supjaustyti skrandukai, o jų skonį dar labiau atskleidžia Padažas, paprastas ir genialus: sojos padažas + česnakai. Kas gali būti geriau!

Jums atrodo, kad skranduko, sojos padažo ir česnakų derinys nevertas liaupsių, nes jame trūksta daržovių? Še jums daržovių! Be skrandukų, padaže nardo agurkai ir morkytės. Šie supjaustyti taip plonai, kad verčia pagalvoti: ar tik patiekalo gamintojas nenaudojo vieno iš tų itin siauros specializacijos aparatų, kuriuos kažkada reklamuodavo per televizorių.

 

 

aXwvD

 

are-you-a-wizard-o

 

 

 

Be skrandukų, ten yra ir daug kitų gėrybių, bet apie jas nerašysiu, nes labai užsimaniau valgyti, todėl skubotai atsisveikinu.

Iki kitų susitikimų!

Advertisements

Ko reikia geram muziejui (Ho Ši Mino muziejus)

Pastebėjau, kad skiltyje „stilius“ publikuodama biudžetinius patarimus nuskriaudžiu tuos „maistiliaus“ skaitytojus, kurie yra pertekę pinigų. Todėl šis įrašas skirtas tiems, kurie gali sau leisti ne tik pasigražinti, bet ir pagražinti pasaulį sukurdami papildomą muziejų.

Ištroškę kultūros tautiečiai veržiasi į muziejų

Ištroškę kultūros tautiečiai veržiasi į muziejų

Mūsų provincialioje šalyje dar įprasta manyti, kad prieš atidarant muziejų reikia sukaupti daug eksponatų-meno kūrinių arba istorinės medžiagos. Tuo tarpu progresyvios Rytų valstybės jau seniai yra atsikračiusios šito požiūrio. Eksponatus galima kurti tuo pat metu, kai atidaromas muziejus.

Kaip progresyvaus muziejaus pavyzdį norėčiau pateikti Vietnamo mieste Hanojuje esantį Ho Ši Mino muziejų.

D'aww!

D’aww!

Ho Ši Minas (Hồ Chí Minh) įkūrė Vietnamo Komunistų Partiją, išvarė lauk prancūzus, paskelbė Demokratinę Vietnamo respubliką, pabuvo jos laikinosios vyriausybės vadovu, paskui prezidentu, kontroliavo Šiaurės Vietnamą, dar parašė kažkokią reikšmingą knygutę ir šiaip atrodė labai mielas.

Po mirties (1969m.) Ho Ši Minas atgulė į mauzoliejų, o netoli šio yra didelis ir įspūdingas muziejus.

Ho Ši Mino muziejus

Ho Ši Mino muziejus

Akivaizdu, kad muziejus turi būti didelis ir marmurinis: juk žmonės ateina pajusti Istorijos dvelksmo, o ne pažiūrėti į kažkokius ekslibrius.

Tačiau kyla klausimas: kuo užpildyti tokį didelį muziejų, jei turime viso labo vieną Ho Ši Mino knygutę ir keletą nuotraukų? Na, dalis problemos gali būti išspręsta pastatant didelę skulptūrą muziejaus viduryje.

h3

Aha, turime nuotraukų? Galime jomis užpildyti visą muziejaus aukštą, px kad visos vienodos ir neįdomios.

Viršutiniame – erdviausiame ir prabangiausiame – aukšte galime pastatyti sunkiai apibūdinamų metalinių objektų su Vietnamo karo vaizdais.

Ar tai metalas, vaizduojantis akmenį, vaizduojantį karą?

Ar tai metalas, vaizduojantis akmenį, vaizduojantį karą?

Pastebite, kaip kiekvienas kvardatinis metras erdvės yra užpildytas įvairiomis (ir netgi gana skirtingomis) Didingumo apraiškomis? Ant lubų raitosi ultramodernūs šviestuvų stalaktitai, akmenį (?) imituojančias metalines plokštes perkerta sidabriškai blizganti arka, o fone matyti pop art‘inės nuotraukos bei plakatai.

Kitų šalių diplomatai padovanojo servizų? Sudėkime juos į milžinišką lotoso žiedą, jungiantį betono tvirtumą ir stiklo grakštumą.

Apžiūrinėju stiklines, gautas iš Rusijos diplomatų

Apžiūrinėju stiklines, gautas iš Rusijos diplomatų

Tačiau lankytojo žvilgsnis gali pavargti nuo eksponatų gausos ir įvairovės. Vertėtų leisti jam atsipūsti ir pailsėti simbolių tankmėje.

Nuo aptartos vidurinės viršutinio aukšto salės tarsi lotoso žiedlapiai atsišakoja daugybė kitų didelių pataplų, kurių tikslas – kažką simbolizuoti.

Modernizacija; Tautos stiprybė

Modernizacija; Tautos stiprybė

Akys jūsų neapgauna – tai dvi Ho Ši Mino muziejaus salės (kadangi jos išties milžiniškos, sunku be tinkamo objektyvo aprėpti jų didingumą). Šalia salių yra lentelės, kvailesniam žiūrovui paaiškinančios, kas ką simbolizuoja. Ta salė su automobiliu, jei gerai prisimenu, simbolizuoja lyg ir modernizacijos pažadą, o milžiniškas plytinis ugnikalnis – Pietryčių Azijos tautų kančią ir stiprybę.

Taikos viltis

Taikos viltis

Šis eksponatas buvo mano asmeninis favoritas. Matote salę su iškreiptų proporcijų kėde, stalu ir vaisiais? Šie objektai yra MILŽINIŠKOS skulptūros. Ant sienos matyti imitacija durų, kurių „ertmėje“ užklijuotas džiungles vaizduojantis plakatas.

Stebint šį eksponatą nugara bėgioja šiurpuliukai ir apima didingas „WTF“ jausmas, akys bėgioja, ieškodamos lentelės su galingos simbolinės prasmės išaiškinimu ir galų gale randa:

„Dirbtinių vaisių ant stalo ir tikrų džiunglių už durų kontrastas simbolizuoja Ho Ši Mino viltį, kad Vietnamo jaunimas palaikys taiką ir neleis įsivyrauti karui“.

 

Taip! Muziejuje svarbiausia ne eksponatų gausa, o jų didingumas, todėl norėdami padaryti paslaugą šalies kultūrai nedvejodami investuokite į Skrabalų, Lietuvos garbės arba Meilutytės muziejaus statybą.

 

Pabaigai – Ho Ši Minas duoda vaikui arklą, knygą, lyrą. Skulptūra yra mieste, pavadinimu Ho Ši Minas (anksčiau – Saigonas).

Yo dawg

Yo dawg

Camera obscura akiniai

Skiltyje „stilius“ tęsiame akinių temą: praėjusį sykį bandėme išsirinkti akinius, o šis įrašas skirtas nagingiesiems ir išradingiesiems, nes šiandien mokysimės pasigaminti originalius CAMERA OBSCURA AKINIUS! (atsiprašau už capsus)

Kadangi pavartojau žodį „originalius“, tikriausiai jau supratote, kad šie akiniai skirti tiems, kurie, priešingai negu pilka minia, nebijo išsiskirti iš pilkos minios.

 

Tikriausiai jūsų galvose jau sukirbėjo abejonė: iš ko darysime akinius? Juk dažnas namuose neturi aukštos kokybės plastiko, skirto akinių kojelių gamybai, ką jau kalbėti apie specialias krosnis jam lydyti. Atsakau: patikimą akinių karkasą galima pasidaryti iš paprasčiausios tekstilės! Medžiaginiai akinių rėmeliai nenuslys nuo veido, jei galus paliksite pakankamai ilgus, kad šie susirištų jums už galvos.

Pateikiu pavyzdį su klasikinės juodos spalvos akinių karkasu.

 

IMG_5333

 

Dabar jums pradėjo kirbėti kitas klausimas: kuo čia dėta camera obscura?

O mažiau išmanantys tikriausiai svarsto – kas gi ta camera obscura? – bet nedrįsta paklausti, nes bijo apsigaidinti. Užbėgdama tokiai abejonei už akių trumpai pasakoju apie šį reiškinį (ne be Wikipedijos pagalbos):

Camera obscura (lot. tamsus kambarys) – reiškinys, kai pro mažą skylutę įsiskverbianti šviesa ant visiškai tamsios patalpos sienos projektuoja apverstą vaizdą. Pailiustruosiu šį apibūdinimą iliustracija:

 

camera_obscura

principą supratot, ane?
paveikslėlis iš people.wcsu.edu

Kaip camera obscura principą pritaikysime akiniams? Jei pritvirtinsime ant akių po dėžutę su maža skylute, gali būti nepatogu orientuotis aplinkoje (dėl mažo matomumo ir apversto vaizdo).

Todėl šioje vietoje pagudrausime: iškirpsime akinių karkase dvi skylutes, tačiau pakankamai dideles, kad pro jas galėtų žvelgti mūsų akys. Juk akis taip pat veikia camera obscura principu!

Štai ir viskas: jūsų originalūs bei stilingi akiniai paruošti naudojimui!

IMG_5338

 

Prie camera obscura akinių derinu žaismingą juodos-geltonos spalvų palaidinę.

IMG_4530

Gan Bei

Restorane „Gan Bei“ panoramos prekybcentryje sušiai yra labai skanūs.

nuotrauka iš panorama.lt

Pvz tie sušiai su oranžiniais ikrais būna tikrai storai jais (ikrais) apvolioti. Kai kurios kitos sušių vietos truputį pagaili ikrų ir nėra ko stebėtis – tai išties skanūs ikrai. Jei tokių turėčiau, irgi gailėčiau kitiems.

Arba būna sušių su keistos konsistencijos sūriu (?) viduje, tai „Gan Bei“ tas sūris burnoj tirpsta. Jei ten sūris, aišku. Dar labai skanūs tie sušiukai su lašišos pjausneliu ant viršaus. O ypač skanūs tokie su juodais ikriukais, ir pažiūrėti gražūs.

Nelabai skanūs tokie su padažo lašu ant viršaus. Pats sušis skanus, bet padažas (nei saldus, nei aštrus) visiškai uždominuoja tavo burną. Gal taip ir turėtų būti, bet man vis tiek skaniau, kai tą padažo lašiuką nubraukiu lauk.

 

Bonusas: šiame restorane prieš valgant tau atneša karštą rankšluostį, kad galėtum nusivalyti rankas! Kodėl tai gerai?

a)      Pasišildai rankas;

b)      Paskui gali valgyti rankomis, o kitiems pasibjaurėjimo tavo elgesiu nebeišeina dangstyti susirūpinimu dėl higienos;

c)      Jei mėgsti plautis rankas, nereikia tuo reikalu bėgti į tualetą. Tualetas tam tikra prasme pristatomas tau. Kalnas atėjo pas Mahomedą!

 

Anksčiau „Gan Bei“ padavėjai vaikščiodavo vieną ranką užkišę už nugaros, kaip padavėjai iš filmukų! Nepastebėjau, ar jie tebedaro tai. Manau, kad turėtų būti nelabai patogu. Kita vertus, taip išsprendžiama problema, kur dėti rankas, kai šneki su nepažįstamu žmogumi. Ar bent jau dalis problemos (kur dėti kairę ranką, kai šneki su nepažįstamu žmogumi).

Su iphone nufotografavau padavėjus

Su iphone nufotografavau padavėjus

Interjeras

Jei tave pasodino prie lango, interjero nė nepastebėsi. Su telefonu nufotografuosi vaizdą pro langą, paburbėsi, kad pristatė aukštų namų.

Jei tave pasodino kur nors kitur, apžiūrėsi tamsių spalvų apmušalus ir pastebėsi, kad sienas bei lubas liečia baltos/salotinės „arkos“ smailėjančiais galais. T.y. toje vietoje, kur lubos jungiasi su sienomis, „arkos“ storiausios, o besitęsdamos horizontaliai lubomis arba vertikaliai grindų link, siaurėja. „Arkos“ atrodo pagamintos iš kažkokios minkštos medžiagos, jos traukia žvilgsnius, kontrastuoja su tamsiu interjeru ir kelia vienintelį klausimą:

Ar tai – tyčia pasirinkta analogija su bibline istorija „Jona banginio pilve“?

 

Panašumas akivaizdus!
(paveiksliukai iš panorama.lt ir art-prints-on-demand.com. Spėkit, kuris iš kur)

Aš tikiuosi, kad taip. Juk bangžuvė -> žuvis -> sušiai, ar ne? Be to, interjero papuošimas banginio šonkauliais primintų valgytojams apie laikinumą ir nepastovumą gyvenimo tėkmės (dabar valgai, bet vieną dieną ir pats gali pakliūti kieno nors pilvan).

Bet pažvelkime į Jonos istoriją. Nukopijavau iš Wikipedijos, visiškai nieko nekeičiau, nes surašyta itin paprastai ir įspūdingai:

Pranašas Jona, pasak Biblijos, buvo Amačio iš Geto sūnus. Kartą Dievas jam liepė eiti Ninevę ir sakyti žmonėms, kad jų miestas bus sunaikintas. Bet Jona nepaklausė ir pabėgo išplaukdamas laivu. Užėjus stipriai audrai jūreiviai manydami, kad dėl to kaltas Jona, išmetė jį į jūrą. Tada Dievas pasiuntė didelę žuvį, kuri jį prarijo. Jis išbuvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis. Jona meldėsi, kad Dievas jį išgelbėtų. Tada žuvis jį išspjovė į krantą. Dievas vėl liepė Jonai eiti į Ninevę ir pasakyti žmonėms viską, ką jis anksčiau sakė. Jona taip ir padarė. Jis sakė Ninevės gyventojams, kad dar keturiasdešimt dienų ir Ninevė bus sunaikinta. Tada nineviečiai atgailavo Dievui, todėl Dievas jų nenubaudė. Jona dėl to labai supyko, nes Ninevė buvo asirų, Izraelio priešų sostinė.

Jona išvyko iš miesto ir sustojo pailsėti, nes buvo labai karšta. Toje vietoje Dievas išaugino moliūgą, kad Jonai būtų pavėsis. Jis labai džiaugėsi moliūgu. Naktį Dievas pasiuntė kirminą, kuris sugraužė moliūgo šaknis ir tas nudžiūvo. Jona gailėjo moliūgo. Tada Dievas Jonai pasakė, jog jeigu jam gaila moliūgo, tai tuo labiau reikia pasigailėti žmonių.

 

Nuostabi istorija, ar ne? Man ypač patiko apie moliūgą.

Kaip ten bebūtų, „Gan Bei“ vertinu labai gerai. Nueikit ten pavalgyti, užuot gailėję moliūgo.

Kaip išsirinkti madingus akinius neišeinant iš namų

Gruodis jau beldžia į duris, gatvių pakriautes greitai užklos sniego patalas. Ar žinote, ką tai reiškia?

Teisingai: tai reiškia, kad greitai 2013-ieji metai ir reikės pirkti naujus akinius! Akinių mados keičiasi kas pusę metų ir jeigu nuolatos dėvėsite senuosius, žmonės gali pamanyti, kad neturite pinigų naujiems nusipirkti.

Jūsų regėjimas geras ir akinių jums nereikia? Verčiau vis tiek įsigykite bent vienerius, antraip žmonės gali pamanyti, jog neperkate akinių, nes neturite pinigų. Ne tai kad jums rūpėtų aplinkinių nuomonė, bet visgi.

 

Tačiau akinių pirkimas susijęs su tokia galybe nepatogumų! Kol nueini iki optikos, spėji užmiršti, ką perskaitei internete apie šiais metais madingus akinius. O ir pačioje optikoje pavojai nesibaigia! Pavyzdžiui, gali netyčia įsidurti akinių kojele į akį ar pan.

 

Pirkti akinius internetu kur kas lengviau. Bet kaip žinoti, kurie akiniai jums labiausiai tinka, jei negalite jų pasimatuoti?

Cha cha! – juokiuosi ir siūlau paprastą sprendimą. Sekite šią trijų žingsnių akinių išsirinkimo programą, kurią sudariau programos Microsoft Paint ir funkcijos Print Screen pagalba.

Pirmoji skaidrė aiškiai demonstruoja, ką daryti, norint sužinoti ateinančių metų akinių madas.

 

Suradome mus dominančių paveikslėlių. Nedvejokime ir užsiseivinkime labiausiai patikusius į kompiuterį.

Kitas žingsnis – susiraskite kompiuteryje savo nuotraukų (jei neturite, nusifotografuokite). Atsidarykite savo nuotrauką ir akinių nuotrauką Microsoft Paint programa.

Toliau žinote, ką daryti. Pateiksiu savo pavyzdžius:

Kaip visada, akiniai ant realaus žmogaus atrodo ne taip dailiai, kaip reklamose.

Kol kas balsuoju už pastaruosius akinius, suteiksiančius man  romantiško pitbulių veislės šuns išvaizdą.

P.S. jei neturite Microsoft Paint, galite naudotis GIMP’u ar kita panašia programa. Sėkmės!

 

Schweinske

Restorane „Schweinske“ apsilankiau su bičiuliu iš Hamburgo. Gerbdama bičiulio teisę į privatumą, vadinsiu jį A. H.

Šeštadienio vakarienei pasirinkom „Kiaulidę“, nes pamanėme, jog tai semi-fancy vieta. Plius A. H. atsidėkodamas pasišovė sumokėti už mano maistą, nes nuvedžiau jį į ligoninę, kai penktadienį vykusio vakarėlio metu jis nugriuvo nuo laiptų ir susitrenkė dubens kaulus. Viskas gerai, kas gerai baigiasi!

Restorano sienų tapybą laikau gana stilinga. Kiaulės šnipą atkartojantys ornamentai išbarstyti įvairiose restorano vietose, kitur figūruoja estetiškų linksmų kiaulaičių flirto bei sekso scenų vaizdai. Lubas puošia humoristinio pobūdžio objektas, kurį su išlygomis galėčiau priskirti skulptūrų klasei. Skulptūra vaizduoja iš lubų išlindusį apvalainą kiaulės pasturgalį ir sudaro (humoristinį) įspūdį, tarsi kiaulė būtų įstrigusi lubose. Apskritai manau, kad šio restorano reikėtų privengti tiek kiaulių mylėtojams, tiek kiaulių nekentėjams.

Kadangi su Andre H. buvome labai išalkę, užsisakėme patiekalą dviems. Neilgas laukimas visgi buvo kankinantis, nes, kaip jau minėjau, buvome išalkę. Pamaniau, kad jei eičiau į pasimatymą, vengčiau restoranų, kuriuose valgoma. Sėdi kaip durnas, muistaisi, nerandi temų pokalbiui, nes visąlaik galvoji, kada atneš maistą. Bet nevengčiau restoranų, kur geriama. Tačiau užteks apie mano įsivaizudojamus pasimatymus!

Apie „Patiekalą dviems“:

Padėklas su patiekalu nekėlė nė menkiausios abejonės, kad norint jį įveikti reikia kuo greičiau kibti į darbą, o tas darbas bus vienas malonesnių, kuriuos kada nors dirbsi. Padėklą dengė bulvyčių fri pusnys, kuriose kėpsojo dvi Didžiosios Bulvės su grietinės įdaru. Paviršiuje maudėsi šeši kepsniai: po du jautienos, kiaulienos ir paukštienos. Šone buvo saikingai paberta raugintų kopūstų ir pateiktas indelis su česnakiniu padažu. Tiesa, dar po vieną salotų dubenėlį pateikė atskirai.

Nusižiūrėjusi nuo minėtojo bičiulio A. Hein, iš pradžių mėginau valgyti sistemingai, kepsnys po kepsnio, Didžiąją Bulvę pasilikdama desertui, tačiau vėliau sistema išsiderino. Didėjantis sotumo jausmas vertė šokinėti nuo vieno kepsnio prie kito, į burną nevienodais intervalais beriantis salotas etc etc, nes iškilo natūrali baimė nespėti suvalgyti visko iki pilvas bus mirtinai prikimštas.

Po mūsų su Andre H. kapituliacijos likusius produktus (vieną Didžiąją Bulvę ir šiek tiek fri bulvyčių) mums supakavo į geltoną dėžutę.

Po šios sočios vakarienės mano eisena buvo tarsi kapitalisto iš paveiksliukų apie baudžiauninkų priespaudą. Apskritai restoraną vertinu gerai, galėjo tik su Didžiąja Bulve kiek pasistengti, nes grietinės buvo tik šleptelta ant viršaus, o jokio įdaro iš tiesų nebuvo!