Kannada per 30 dienų

Aš dabar esu Indijoje ir, kadangi blogas vadinasi “Maistas ir stilius”, parašysiu apie Indijos maistą ir stilių.

Maistas: aštrus. Bulvė vadinasi “aloo”.

Stilius: marškiniai, kelnės ir sariai. Nežinau, ką daugiau papasakoti apie stilių.

Gerai, o dabar apie kannada. Jūs tikriausiai visi išsudūrėte manydami, jog blogo postas bus apie šalį Šiaurės Amerikoje, dar žinomą kaip Kanada. Bet – LOL – postas bus apie kalbą kannada. Ankstesniame įraše truputį buvo apie indoeuropiečių ir dravidų kalbų šeimas, o viena iš nedaugelio dravidų šeimos kalbų vadinasi kannada.

Tai štai, bekeliaujant likimas atvedė mane į knygyną, nes knygas, kurias pasiėmiau, jau buvau suskaičiusi, o ten užtikau štai tokią knygelę, kurią nedvejodama ir nusipirkau (be to, kaina buvo gal 0,30 EU, kas nėra labai daug).

Negaliu visai neabejodama pasakyti, kad skaitydama šią knygelę įgijau adekvatų supratimą apie kannada kalbą ar apie davidų kalbų grupę, nes toli gražu ne viskas joje yra aiškiai išdėstyta (matyt, jei viskas būtų aiškiai išdėstyta, knygelė ir kainuotų daugiau).

Kaip ten bebuvę, tam tikrą įspūdį apie tą kalbą susidariau, o tas įspūdis yra toks: Kannada rašoma kringeliukais, truputį panašiais į gruzinų kalbos raštą.

gruzinų

Gruzinų raidės

Kannada skiemenys

Šioje kalboje yra 49 raidės. Jei neįsivaizduojate, iš kur apskritai galima imti tiek raidžių, pagalvokite apie atskirus ženklus minkštiems ir kietiems garsams (kaip raidė l žodžiuose laimė ir liautis), ilgiems ir trumpiems garsams (u ir ū), daugiau ir mažiau “sprogstančius” garsus (pvz galite ištarti garsą g gana ramiai, arba galite jį padaryti labiau gerklinį ir labiau sprogstamą – lyg pasipiktinę pasakotumėte “Ir man užpylė namus, gh kaip buvo šlykštu”). Daug tokių garsų variacijų šioje kalboje ir atitinka skirtingas raides.
Balsės kannada kalboje yra tokios:

Priebalsės, kaip kokie buitinių prietaisų gedimai, po vieną nevaikšto (Ane? Jei sugenda skalbimo mašina, tai būtinai ir koks karnizas nukrenta ar pan). Priebalsė ir balsė sudaro vientisą junginį – taigi skirtingos balsių ir priebalsių poros atrodo kaip skirtingi ženklai. Kartais jie panašesni į vieną raidę, o kartais į dvi.
Ar turite tokių draugų, kurie šiaip būna faini ir įdomūs ir t.t., bet nuo to momento, kai susiranda partnerį / ę, pavirsta į tokią susitraukusią “antrą puselę”, kuri visada šliejasi prie partnerio / ės ir, atrodo, kažkur pametė savo savastį? Tai šitaip elgiasi kannada kalbos balsės, kai atsiduria junginyje su priebalsėmis. Kitaip sakant – priebalsės po vieną nevaikšto, bet jau kai prisijungia balsę, padaro ją tokią menką, kad kartais iš jos telieka mažas brūkšnelis.
Visa tai reiškia, kad reikia atsiminti, kaip atrodo visų priebalsių junginiai su visomis balsėmis. Čia nufotografavau kažkiek, bet yra dar.

Čia uždėjau kažkokį kaštoną ant kampo, kad knyga neužsiverstų

Čia uždėjau kažkokį kaštoną ant kampo, kad knyga neužsiverstų. Yra dar du su puse atvarto tokių.

Balsės kartais vaikšto ir po vieną, nes yra drąsios. Priebalsės – priešingai, ne tik niekur neina be balsės, bet kartais pasiima ir dar vieną priebalsę prie kompanijos. Jei taip nutinka. pirma priebalsė atvaizduojama pilnai, o antra priebalsė plius balsė virsta į tokį mažą silpną ženklelį ir rašoma šiek tiek žemiau. Nežinau, kokią analogiją su žmonių santykiais čia sugalvoti, tai tiesiog įdėsiu paveikslėlį.

Susigalvokit patys palyginimą, kas čia vyksta

Jei daskaitėt iki čia, jums tikriausiai kyla natūralūs klausimai:
Kam jūs skaitot visa tai? Kam jums reikia šitų žinių apie kalbą, kurios greičiausiai niekada gyvenime nepanaudosit? Kam aš tai parašiau?

Tai va, aš nuoširdžiai neįsivaizduoju, kaip atsakyti į šiuos klausimus. Kodėl aš pati nusipirkau tą knygelę? Kam man jos reikia? Kam man reikia tų nežinomo tikslumo faktų apie kalbą, kurios artimiausiu metu neketinu rimtai mokytis? Šiaip tai yra tiesiog gerokai įdomu, kaip įvairios kalbos yra sudarytos ir kaip jos veikia, bet ar vartydama tokią knygutę įgaunu kažkokį adekvatų supratimą apie tai?

Gerai, kadangi jau praėjom “kam man viso to reikia?” krizę, dabar papasakosiu apie gramatiką.

Kannada kalboje yra 7 linksniai. Panašiai kaip lietuvių, valio! Bet, tiesą sakant, nesu visai tikra, ar toje knygutėje kannada linksniavimo sistema nėra kaip nors supaprastinta, kad būtų panašesnė į indoeuropiečių linksniavimo sistemą.
Štai keli įdomesni linksniai, kurie atrodo ne visai tokie patys kaip jų draugai lietuvių kalboje.

Abliatyvas
Be to, kad jo pavadinime yra keiksmažodis, šis linksnis įdomus tuo, kad žymi kryptį nuo kažko. Mūsuose artimiausias jam būtų tikriausiai kilmininkas (Iš Kauno, nuo tavęs etc). Wikipedia sako, kad kai kurių kalbotyrininkų nuomone lietuvių kalboje senovinis abliatyvas virto kilmininku, o tai įrodo tokie žodžių junginiai kaip “obuolys šakos atsiskyrė” arba “senis kratėsi degtinės”. Kiti kalbininkai nesutinka su tuo (kada jau senis kratėsi degtinės?). Kannada kalboje jis padaromas prie daiktavardžių pridedant galus “inda”, “intha” arba “dudarinda”. Kokie griozdai išeina iš žodžių, patys įsivaizduojate.

Genityvas
Man internetas sako, kad anglų k. terminus “possessive case” ir “genitive case” galima vartoti kaip sinonimus. Kadangi esu girdėjus, kad lietuviškai sakytų “genityvas”, bet nesu girdėjus “pozesyvas” (bet nesakau, kad tokio nėra – gal tiesiog ne su tais žmonėmis bendrauju), pavadinau šitą gabalą “genityvas”. Žodžiu, šitas linksnis žymi priklausymą ir atitinka lietuvių kalbos kilmininką (vėl). Bet ne tik kilmininką! Iš pavyzdžių matome, kad kai kai kuriais atvejais šitą linksnį atitiktų lietuvių kalbos įnagininkas (“Daviau jam knygą”, “Parašiau tau laišką”).
Kannada kalboje šitas linksnis padaromas pridedant daiktavardžiams galūnes “ge”, “ke”, “na” arba “ya”.

Įrašą apie kannada kalbą pabaigsiu gražiu pavyzdžiu apie tiesioginę ir netiesioginę veiksmažodžių nuosakas.
Tiesioginės nuosakos linksniai panašūs kaip lietuvių kalboje: “Petras šluoja kiemą”, bet jei lietuvių kalboje netiesioginė nuosaka būtų daroma su galininku – “Petro šluojamas kiemas” – tai kannada kalboje ji daroma su įnagininku: “Petru šluojamas kiemas”. Konkrečiai šitas pavyzdys verčia įsivaizduoti kažkokią smurtinę sceną, bet galima sugalvoti ir gražesnių: “Gaidžiu lesami grūdai”, “Seneliu auginamas vaikas” ir t.t.

Tiesa, nors iš šito įrašo gali susidaryti įspūdis, kad kannada yra kažkokia maža, niekam nežinoma kalbelė, tai taip nėra – ja kalba apie 40 milijonų žmonių. Tai nežinau, gal kada ir prireiks šitų žinių gyvenime.

Indijos senovė ir ginklai

Kadangi vyksiu į Indiją, o mano žinios apie ją susideda daugmaž iš Salmano Rushdie romanų (na, ir Vedų “specialistų” paistalų, bet šitų kaip ir neskaičiuoju), nusprendžiau paskaityti apie Indiją. Man skaityti geriau sekasi iš knygų (ne iš interneto), o namie esančios knygos yra daugiametės selekcijos pagal mano nuotaiką ir pomėgius rezultatas, tai paskaičiusi knygas sužinojau daugmaž apie Indijos senovę ir apie ginklus.

O kadangi dabar instaliuoju Bodhi Linux ant kito kompo ir neturiu ką veikti tarpuose tarp linux forumuose aprašytų veiksmų, parašysiu apie tai, ką perskaičiau.

Indijos senovė

Senovei paprastai būdinga tai, kad tie, kurie gyveno anuomet, nebegyvena dabar, todėl negali papasakoti, kaip ten viskas iš tikrųjų buvo. Taip pat būna, kad tie seniai gyvenę žmonės nepasivargino kažko labai daug prirašyti, o jei ir prirašė, nepasivargino pridėti kokio tai vertimo rakto. Tiesa, jie būna palikę visokių statinių ir puodų, vietovardžių ir beždžionių skulptūrėlių, o šios skiriasi nuo beždžionių skulptūrėlių, kurias sėdėdami truputį kitokiuose statiniuose lipdė truputį kitokie žmonės, todėl galima maždaug nustatyti, kada kas nulipdė kokią beždžionę. Galima daryti prielaidas ir apie tai, kurie beždžionių lipdytojai atėjo anksčiau ir kaip jie susiję su jaučių lipdytojais kitoje pasaulio pusėje, bet šitais klausimais senovės tyrėjai paprastai turi ne vieną nuomonę.

KITA VERTUS, kelių nuomonių egzistavimas tam tikru klausimu visai nereiškia, kad viskas, ką tik sugalvosi, yra vienodai tikėtina. Pavyzdžiui, tai, kad lietuvių kalba seniausia pasaulyje, yra maždaug tiek pat tikėtina, kaip tai, kad Viršuliškių daugiabučiai yra seniausi pastatai visam Vilniuj.

Istorijos ir kultūros paminklas

Istorijos ir kultūros paminklas

Tai štai, Indo upės slėnyje maždaug 2600 – 1700 m. pr. Kr. buvo kažkokia civilizacija. Jie ten statėsi miestus, aukštas citadeles, į kurias visi subėgdavo patvinus Indo upei, prekiavo su kitais miestais. Niekas tiksliai nežino, kiek ir ko jie darė, nes niekas neiššifravo jų rašto.

Galit pabandyti

Galit pabandyti

Vis dėlto apžiūrėjus jų skulptūras, graviūras, atspaudus ir kitas iškasenas darosi aišku, ko tie senieji Indo slėnio gyventojai nedarė. O pasirodo, jie nekariavo – nelabai rasta nei ginklų, nei kokių nors šlovingų mūšių vaizdų. Užtat nupaišė tokį bičą su trim veidais ir nulipdė gražų plikagalvį poną.

bičas su trim veidais

bičas su trim veidais

Plikagalvis ponas

Plikagalvis ponas

Daug tyrinėtojų mano, kad tie senieji gyventojai kalbėjo proto-dravidų kalba. Dabar dravidų šeimos kalbų yra visai nedaug, 25 ar pan. Jomis šneka Pietų ir Rytų Indijos žmonės ir Pakistano žmonės dar truputį. Tai pagal šią hipotezę protodravidai gyveno sau taikiai Indo slėnyje, o paskui nuo Irano atėjo karingi indoeuropiečiai ir išstūmė protodravidus. O gal protodravidai ir patys išsibarstė ar koks žemės drebėjimas juos paskatino šiam žingsniui. Dravidų kalboms būdinga, pavyzdžiui, skirtingi įvardžiai “mes”: vienas “mes” reikš “kažkiek žmonių, įtraukiant ir kalbėtoją, ir adresatą”, o kitas “mes” reikš “kalbėtojas ir dar kažkiek žmonių, bet ne adresatas” (pavyzdžiui, jei norėčiau pasakyti “mes su Petru einam maudytis, o tavęs neimam”, tai nereikėtų sakyti “bet tavęs neimam”, nes ir taip būtų aišku iš to, kurį “mes” pavartojau).

Nežiūrėk į jį, Petrai

Nežiūrėk į jį, Petrai

Kaip ten bebuvę, dravidų šeimos kalbų nėra labai daug (kelios iš jų: Telugu, Tamil, Kannada, Gondi). Užtat indoeuropiečių kalbų yra daugiau nei 400! Ši palyginti jauna kalbų grupė, manoma, paplito su indoeuropiečiais (duhh), kurie pradėjo plisti maždaug iš Pietų Rusijos prieš maždaug 6000 metų. Vieni iš jų ėjo į Indiją, kiti į Lietuvą, treti į Artimuosius Rytus ir ten bandė susitvarkyti gyvenimą. Indijoje indoeuropiečių šeimos kalbų yra tokių: Hindu, Bihari, Rajastani, Panjabi ir t.t. Sanskritas – irgi indoeuropiečių kalba, senovinė rašytinė jos forma, kuri atsirado idant po daugelio metų pradžiugintų lietuvius žodžių “ugnis” ir “agnis” panašumu. Indoeuropiečiai Indijoje išrado žmonių kastas, iš ankstesnių gyventojų perėmė dramblių dresavimo meną ir, kadangi mėgo kariauti, sukūrė daug gražių ginklų.

Indijos ginklai

Bhuj

Bhuj

Štai čia yra ginklas vardu Bhuj. Sako, kad jis naudojamas nuo seniausių laikų, norint paukinti dramblius ir žmones.

Dar Indijoje naudojo tokius gražius lenktus kardelius, kuriuos gamintis išmoko iš Persų. Kardai vadinosi talwar, shamshir ir panašiais egzotiniais vardais.

gražus lenktas kardas

gražus lenktas kardas

Tai šitų persiškų kardų ašmenys būdavo išorinėje linkio pusėje, kad galėtum eiti ir atžagaria ranka pjaustyti priešus. Bet buvo ir tokių, kurių ašmenys – vidinėje linkio pusėje, pavyzdžiui, Ayudha Katti:

Ayudha katti

Ayudha katti

Man patinka, kad va šito tipo ginklų buvo daugmaž visur: ir Indijoj, ir Europoj, ir Persijoj. O paplito jie šitaip dėl savo patogumo: mat juos galima naudoti ir kaip pjautuvą rugiams (ar kitiems augalams), ir kaip ginklą. Matyt, taip atsitiko dėl situacijos “pjaunu sau rugius laukuose, žiūriu – ir vėl kažkas atbėga kardą iškėlęs” dažnumo.

Bet kiečiausias dalykas Indijoj tai buvo Akali sikhai – kaip suprantu, tai buvo daugmaž karių-vienuolių ordinas, bet gerai dar neišsiaiškinau.

Akali sikhai

Akali sikhai

Matot ant jų turbanų sumaistytus metalinius žiedus? Jie vadinasi Chakram ir šitie sikhai kovoje mėtydavo tuos žiedus užaštrintais kraštais į priešus panašiai kaip Ksena mėtė tą savo keistą ginklą. Mesdavo juos įsukę ant piršto arba sviesdami atsargiai suėmę nykščiu ir smiliumi (kas patys neįsipjautų).

Tai va, tokios kol kas mano žinios apie Indiją. Su Bodhi Linux nelabai išėjo, tai bandysiu kitą variantą, bet, kadangi jau labai susinervavau, einu nuo kompo. Pabaigai dar vienas gražus Indijos ginklas nuimti nervams:

Picture 162

Gražus ir biškį juokingas ginklas

Žmonės, kurie sveikai maitinasi

Viskas, kas sveika, yra neskanu – nepaisant šio visiems žinomo fakto, nemažai žmonių visgi ryžtasi atsisakyti čipsų ir leisti dienas distiliuodami sriubą ir žliugindami daržoves orkaitėje.

Šitaip tie žmonės saugo skrandį (idant galėtų damušinėti rytinį šampaną, kai visi kiti jau raitosi nuo dieglių), o jų tolimasis tikslas – būti įrašytiems į Gineso rekordų knygą kaip ilgiausiai išgyvenusiems asmenims. Idealiu atveju – jei pavyktų apdėti Matusalesą – gal ir į kokį šventą pergamentą patektų.

Matusalesas gyveno 969 metus, nes tada dar nebuvo tų visų GMO.

Matusalesas gyveno 969 metus, nes tada dar nebuvo tų visų GMO.

Tai čia viskas aišku, o kas man būdavo neaišku, tai kodėl tie sveikai besimaitinantys žmonės nuolatos šneka apie savo mitybą.
Pvz.: aš kalbu sau ramiai apie čipsus, o jie sako: “Aš anksčiau irgi mėgdavau čipsus, o dabar pažiūrėt į juos negaliu, visai jų nenoriu, nė trupučio, o štai troškinti brauktašniaukšliai kaip skanu, ne tas žodis, valgyčiau ir valgyčiau.”

arba: “nuo tada, kai pradėjau nebevartoti [insert: kas nors skanaus] taip puikiai jaučiuosi, galėčiau vą į tą kalną užbėgti tris kartus, bet dabar nebėgsiu, nes laiko nėra.”

Jums gali kilti klausimas, kodėl aš pati pastoviai kalbu apie tuos savo čipsus, dainuoju odes bomžpakiams ir garsiai sakau žmonėms, kad neverta įsižeisti, jei aš laikau juos mažiau svarbiais už Kijevo kotletą. Galiu jus užtikrinti, kad taip elgtis yra visiškai normalu, nes aš (nustačiau atmetimo būdu) tokia normali, kad esu praktiškai normalumo etalonas ir turėčiau būti laikoma Paryžiuje kartu su metru, Napoleonu ir kitais matavimo vienetais.

Bet dabar ne apie mane, o apie sveiką mitybą

Nauja perspektyva šiuo klausimu man atsivėrė tada, kai perskaičiau Herodoto “Istoriją”. Knygos pradžioje ir pabaigoje yra epizodai, kuriuose, atsižvelgiant į trokštamų nukariauti tautų mitybą, nerekomenduojama su jomis prasidėti.

1. Kai Krezas ruošėsi žygiuoti prieš persus, vienas lidas jam patarė: “O karaliau, tu rengiesi žygiuoti prieš vyrus, kurie dėvi odines kelnes ir kitus drabužius iš odos, valgo ne kiek nori, o kiek turi, nes jų kraštas atšiaurus; jie nevartoja vyno, geria tik vandenį; neturi nei figų, nei kitokių skanėstų. Jei juos nugalėsi, ką iš jų atimsi, kad jie nieko neturi? O jeigu pralaimėsi karą, pagalvok, kiek gėrybių neteksi. Mat, paragavę mūsų gėrybių, grūsis čia, ir negalėsime jų atremti.”
2. Po daugelio metų, kai praturtėję persai ėjo prieš helėnus ir pralaimėjo, vienas iš helėnų vadų – Pausanijas – apsilankė persų stratego – Mardonijo – prabangioje palapinėje: “Pausanijas, išvydęs Mardonijo palapinėje aukso bei sidabro indus bei įvairiaspalvius kilimus, įsakė kepėjams ir virėjams pagaminti tokius pietus, kokius jie gamindavo Mardonijui. Kai jie padarė tai, kas buvo liepta, Pausanijas (…) juokais liepė savo tarnams pagaminti lakoniškus pietus. Kadangi abu pietų stalai labai skyrėsi, Pausanijas nusijuokė ir pakvietė helėnų strategus. Jiems susirinkus, rodydamas į abu pietų stalus, pasakė: ‘Helėnai, aš jus sukviečiau norėdamas parodyti, koks kvailas tas medas: gyvendams tokioje prabangoje, atėjo iš mūsų atimti tokį varganą maistą’.”

Tada supratau, kad žmonės, kurie kalba apie savo sveiką mitybą, nesigiria ir nesiguodžia – jie grasina. Sakydami “Aš mėgstu daigintų šlapiašaknių išrūgas be druskos” jie iš tikrųjų sako “Aš neturiu ko prarasti. Tu neturi man kuo pagrasinti. Iš manęs tu viso labo gali atimti gyvybę, jei pakankamai drąsiai mane pulsi, o jei nepulsi, bijodama prarasti savo sukauptus Kijevo kotletus, vis tiek anksčiau ar vėliau numirsi, o tada aš šoksiu ant tavo kapo, linksmai krimsdamas šlapiašaknį.”

Išpilta šalto prakaito ir apimta baimingos pagarbos, baigiu įrašą apie sveiką mitybą.

Padažas prie picos

 

Mieli „Maistiliaus“ skaitytojai, pamišę dėl mados gurmanai!

 

Esu tikra, kad kiekvienam iš mūsų yra tekę apsilankyti nebrangioje picerijoje. O jei lankėtės nebrangioje picerijoje ne vienas, tikrai esate patyrę akimirką, kai padavėjas atneša padažus, o jūsų kompanionas sako:

–  Nesuprantu, kas yra tiems lietuviams su padažais. Jei tikram italui parodytum, kad čia prie picos atneša padažą, jis nežinau, jis išprotėtų!

 

Kai taip įvyksta, jūsų veiksmų planas turėtų būti toks:

  • Trumpam atsiprašote
  • Nueinate į Cocainn klubą (jei vakaras) arba artimiausią hostelį (jei diena)
  • Surandate tikrą italą
  • Pasakote tikram italui, jog turite žmogų, kuris nupirks tikram italui gėrimą už tai, kad tikras italas kurį laiką pasibars ant padažų
  • Nuvedate tikrą italą į piceriją, pristatote savo bendravalgytojui
  • Paliekate juos vienudu
  • Paprašote, kad jūsų picą supakuotų išsinešimui, nes norite ją valgyti ten, kur niekas neaiškina
  • Išeidami dar pasiimate kuponiukų.

 

Štai taip, mielieji gurmanai, mes apsiginsime nuo netikrų gurmanų, kurie pyksta ant padažų, užuot džiaugęsi, kad jiems atneša picą.

537507_4613147447763_1710397325_n

Žieminiai batai

 

Batai yra gražiausia žmogaus kūno dalis ir svarbiausias organas. Kai kurie sako, kad batus reikia dažnai valyti, bet kiekvienas išsilavinęs pilietis šitą patarimą iškart išbraukia iš savo gyvenimo kartu su kitais barbarizmais, tokiais kaip soliariumai arba ta naujoviška klizma (nebeatsimenu, kaip vadinasi. Žarnyno valymas?).

Šįsyk mėginsiu išlaikyti savo, kaip stiliaus ikonos, įvaizdį, pristatydama jums savo žieminius batus.

 

Ant batų nuotraukų dėjau visus efektus, kurie tik buvo „picassa“, kad tik jie gražiau atrodytų (batai, ne efektai).

 

Pirmi batai

Pirmi batai

Šiuos batus man pernai nupirko mama. Mano mama galvoja, kad kiekvienas naujas sezonas (sezonai=metų laikai) reikalauja naujos batų poros. Išsirinktų batų aukštą kainą mama paaiškina tuo, kad „užtat bus ilgam“, tačiau apsisukus metų ratui jai vėl atrodo, kad pernai pirkti batai psaenę ir tinkami nebent į šuns vedžiojimo garderobą.

Tačiau turiu pripažinti, jog mama tikrai išmano apie batų tvirtumą ir kitas savybes. Pavyzdžiui: tikro ir dirbtinio kailio skirtumus, pralaidumą vandeniui, pado prisiuvimo prie pagrindo ypatybes ir, aišku, stilių. Greta šitų ji norėjo man nupirkti dar vienus batus, „kad būtų kuo pasipuošti“. Aš atsisakiau, nes anie buvo su užtrauktuku, o užtrauktukas batų pasaulyje dažnai yra tiksinti bomba. Be to, puoštis batais man skamba kaip itin liūdna veikla.

 

Kadangi „picassa“ efektai gerai atliko savo darbą, nuotraukoje nesimato kailio gabalo, kurį iškando šuo Pisius, kurį pernai radau miške. Pisius apskritai mėgo graužti, be to, buvo įsitikinęs, kad sekso džiaugsmai taip pat verti dėmesio. Nepaisant primityvokų pomėgių, Pisius buvo imlus ir gana lengvai dresuojamas šuo – priešingai Bitutei, kurios nuolatos demonstruojamas išorinis nuolankumas netrukdo jai daryti ką tik nori ir apsimesti, kad nesupranta komandų.

Aš ir Bitė; aš ir Pisius

Aš ir Bitė; aš ir Pisius

Pisiaus istorija komikso forma.

 

Šiuos batus išsirinkau pati.

Antri batai

Antri batai

Jie yra puošnūs, nes turi turbūt didžiausią kulną, kurį aš įstengiu nešioti (iš principo galiu paeiti ir su aukštesniais kulniukais, bet tuomet žmonės stebisi mano eisena, kuri, sako, tampa panaši į sėlinimą). Aišku, pati rinkdamasi batus visada kur nors išsiduriu, o šįsyk išsidūriau, nes nusipirkau batus, kuriuos reikia purkšti impregnatoriumi, kad jie nepraleistų vandens (iš išorės į bato vidų).

Tai manęs labai nenuliūdino, nes impregnatoriaus kvapą aš mėgstu, be to, malonu, kad jis išlieka bute iki vakaro, jei purškei ryte. Netgi kitą rytą gali užuosti silpną impregnatoriaus prisiminimą. Tačiau toks išminčius V.D. man pasakė, kad impregnatoriaus negalima naudoti patalpose, nes jis kaip reikiant kenkia sveikatai.

Taigi impregnatorių naudoti nustojau, nes balkone jis gali pakenkti obuoliams, o jei laiptinėje paliksiu batus, juos gali pavogti.

 

treti batai

treti batai

Kadangi tėtis beveik niekada nedalyvauja Kalėdinių dovanėlių rituale (t.y.pats niekam nedovanoja dovanėlių, bet gražiai padėkoja už gautąsias), labai nustebau, kai jis paskambino iš Norvegijos ir paklausė, ar man nereikia šiltų batų. Atsakiau, kad nepakenks, jei jau rado nebrangius.

Tėtis paklausė mano pėdos dydžio, atsakiau, kad 38, o tėtis pasidomėjo, ar tai reiškia, jog pėda yra 38 centimetrų ilgio.

Tėčio padovanoti batai man labai patinka, nes yra tvirti ir šilti. Tiesa, kai išlydėjau tėtį, jis klausė:

–          Kokius čia baisius batus užsidėjai? Kodėl nenešioji tų, kur aš parvežiau?

–          Čia ir yra tie, kur tu parvežei.

Tėtis kažkaip džiugiai nustebo:

–          Rimtai? Kaip aš čia tokius baisius išrinkau!

Geras žmogus, nors tu ką.

Klaipėdos viešbučio restoranas

Kelionės plečia mūsų akiratį, žadina pažinimo džiaugsmą ir atsivėrimą pasauliui: mes žengiame į pasaulį išskėstomis rankomis, kaip kad daro vaikai, tada pargriūname ir bliauname nusibrozdinę kelį (kaip daro vaikai), o dar vėliau bijome nulupti pleistrą nuo nubrozdintos vietos ir laukiame, kol pleistras nukris „natūraliai“, pasibaisėtina išvaizda užtektinai prigąsdinęs aplinkinius.

Kelionės dažnai reiškia ir naujus egzotiškus patiekalus. Štai Egidijus iš SEL sykį feisbuke papostino: „Kaip manot savaitgali man savo mergina nuskraidint pavakarieniauti i Tokio I Kuala Lampura AR I Honkonga?“.

Žinoma, ne kiekvienas galime sau leisti tokias pramogas, bet juk kelionės nebūtinai turi būti tolimos: Klaipėda irgi visai nieko vieta papusryčiauti!

DSC_0462+

Servetėlės, cukrus, šmotelis marių

Klaipėdos viešbučio dvyliktame aukšte yra restoranas, kuriame apsilankiau su bendražyge Kristina. Pro langus matyti marios ir netgi jūros šmotelis. Matytųsi dar daugiau, jei vaizdo neužstotų kitas viešbutis (viršutiniame jo aukšte taip pat yra restoranas, bet žmonės kalba, kad jo sienos išpuoštos zebro kailio rašto tapetais). Na, bet dvylikaaukštis irgi gerai.

Užsisakiau kavos ir patiekalą su kalmarais bei dešra. Kristina liepė nesakyti „su dešra“, nes tuomet atrodo, kad kalbu apie šlapianką, o ši dešra turi itališką pavadinimą ir dėl to išsyk atrodo prabangesnė.

Aš nebuvau tikra, ar kvailiau atrodysiu referuodama į šlapianką, ar mėgindama pro burną išbezdėti tą itališką žodį, kurio tarimo nežinau, todėl apsistojau ties pirmuoju variantu. Tebūnie tai Dešra.

Tai aš ir patiekalas (tie rausvi daikteliai jame yra Dešra)

Tai aš ir patiekalas (tie rausvi daikteliai jame yra Dešra)

Jei reikėtų apibūdinti Dešros skonį, sakyčiau, kad jis panėšėjo į kepto saliamio. Ir tikrai buvo geriau už šlapianką! Šlapiankos net šunys nelabai nori ėsti, o kai kepuosi saliamio gabaliukus keptuvėje, šuo tiesiog neatsikabina: vaikšto aplink, lekuoja ir tupi ant užpakalinių kojų vos neapsiversdamas, kad tik gautų kokį gabaliuką. Jei neduodu, susuktu snukiu eina ėsti „Royal Canin“, kurio viena pakuotė kainuoja 50Lt. „Royal Canin“ yra suskirstytas pagal veisles, o mano dvarniaška, rasta gatvėje, labiausiai mėgsta „Royal Canin jorkšyro terjerams“. Ir supuvusias žuvies galvas, kurias randa prie konteinerių.

Bet pakaks apie šunų maistą!

Be Dešros, patiekalas dar turėjo kalmarų žiedų, kurių kulinarinės savybės žinomos kiekvienam. Tiesą sakant, ne visai žinau, ką reiškia terminas „kulinarinės savybės“. Skonis? Daikto gebėjimas būti paruoštu daugeliu būdų? Ar gal kad ilgai negenda?

Kalmarų žiedai yra labai skanūs, bet jie turi viduje kažkokį elementą, kuris stringa gerklėje, kai jį ryji. Norėdama įsitikinti, ar kiti susiduria su tomis pačiomis problemomis, pagooglinau „how many people choke on calamari“. Googlinau angliškai, nes mes Lietuvoje kalmarus valgome tik prie alaus, o visi žino, kad girtuokliams niekada nieko blogo nenutinka.

Matome, kad kalmarų mėgėjai susiduria su kiek didesnėmis bėdomis negu šiaip sprangumas

Matome, kad kalmarų mėgėjai susiduria su kiek didesnėmis bėdomis negu šiaip sprangumas

Pirmas linkas, aišku, įspūdingesnis, bet man patiko ir Big Sean kalėdinis palinkėjimas “Man I tell him suck my dick then choke on a nut”. O dar tie “žmonės, kurie nori rankenos tarsi sidabrinių šaukštelių”!

Kitos patiekalo sudedamosios dalys buvo žali lapai ir maža bandelė, apie kuriuos neturiu daug ką pasakyti. Verčiau įdėsiu nuotrauką, kurioje pavaizduota, kaip aš kišu sviesto gabaliuką į bandelės vidų, nes fuck da police.

DSC_0464+

O čia Kristina nufotografavo mūsų kojas. Jei reikėtų savo kojoms surasti analogą architektūros pasaulyje (nuo Graikiškų kolonų iki šuns būdos), tai manosios būtų elektros skydinė.

DSC_0472+

Gerai, vėl užsimaniau valgyti, bet nesugalvoju, ar nuskristi pavakarieniauti į Tokiją, ar „Rimi“ nusipirkti bulvių (nes silkės jau turiu). Bet kuriuo atveju reikės išeiti iš namų į tą šūdiną orą, todėl deduosi kepurę ir tariu: „Atia! Atia, mieli skaitytojai! Atia!”.

bulvės: pradžia

Neturiu nieko naujo apie restoranus: pastaruoju metu nedažnai išeinu į viešumą, nes ten šalta ir pilna girtuoklių. O dėl šalčių ir mano nepriekaištinga išvaizda pasikeičia į blogąją pusę: nosis taip įraudonija, kad net blaško dėmesį, kai mėginu lūpomis pasiekti bokalą.

Kaip ten bebuvę, šįsyk rubrikoje „maistas“ skaitysime apie bulvių atsiradimą ir sklaidą. Įrašą apdairiai žymiu kaip “pradžia”, nes įtariu, jog apie bulves rašysiu dar ne sykį. O pradėsime nuo mitinių laikų.

 

Dangiškų būtybių kompanijoje jau seniai yra populiaru užsiimti labdara. Štai Prometėjo dosniai atseikėta ugnis iki šiol šildo stovyklautojus ir varguolius. Pati ugnis dabar buityje naudojama rečiau, tačiau jos veikimo principas įkvėpė daugybę išradimų, tokių kaip elektra, romantika prie židinio, barščiai ir kt.

Prometėjo pradėtą tradiciją tęsia angelai, kurie neretai pažarsto dovanų ir lietuvių kilmės asmenims.

 

skulptūra Lvove

skulptūra Lvove

Šiame vaizdelyje (senovėje nebuvo fotoaparatų, todėl nuotraukų funkciją atlikdavo skulptūros) įamžinta, kaip angelas dovanoja Mickevičiui muzikos instrumentą. Mickevičius nustebęs, nes jis juk niekada nesimokė groti. Nieko tokio, tikina Angelas, svarbiausia turėti noro, o visa kita ateis savaime. Mickevičius abejoja: tiek dėl savo noro, tiek dėl instrumento teiksimos naudos lietuvių ir lenkų tautoms. Angelas kiek įsižeidęs ketina neštis instrumentą atgal, bet Mickevičius jį numaldo ir įtikina palikti instrumentą žemėje. Nudžiugęs Angelas prižada sugrįžti pažiūrėti Mickevičiaus progreso muzikuojant.

Taip gabaus diplomato dėka buvo išvengta konflikto su angelais.

 

Freska Liubline

Freska Liubline

Šioje freskoje įamžintas dar vienas dangiškų būtybių susitikimas su lietuviais: Jogailai Angelas dovanoja karūną.

Man patinka Jogailos abejingumas situacijai, kas tikriausiai liudija, jog tai ne pirmas jo susitikimas su dangiškomis būtybėmis. Pamatęs atskrendant Angelą karalius net arklio nepristabdo ir vargšas angelėlis turi prisilaikyti Jogailos nešamo kryžiaus, kad galėtų atlikti karūnaciją. Gal Jogaila supyko, kad karūnacijai tebuvo atsiųstas toks menkas angelėlis, kuris, pasirodo, dar ir kojų neturi? Atsakymas į šį klausimą liko už istorijos šydo.

 

Angelo, kuris atnešė žmonėms bulves, išvaizda nebuvo užfiksuota. Tačiau remdamasi duomenimis apie bulvių naudą ir pobūdį, galiu teigti, jog tai buvo vienas gražiausių ir tyriausios dvasios angelų.

Wikipedia sako, kad bulvių perdavimas žmonijai įvyko prieš kelis tūkstančius metų, o savaiminės bulvės (kokia graži frazė, ar ne? Savaiminės bulvės) auga Pietų Amerikos Andų kalnuose. Manoma, kad taiki ir laiminga inkų tauta augino apie 200 bulvių veislių!

 

Bulvės žiedu apsirengęs karys vykdo bulvių sėją

Bulvės žiedu apsirengęs karys vykdo bulvių sėją

XVI amžiuje bulvių pažiūrėti gavo Ispanijos karalius Pilypas, bet, kadangi buvo tikras pilypas, nurašė šią naudingą daržovę į botanikos sodą. Tik XVII amžiuje vokiečiai susizgribo: įstatymų bei kariuomenės pagalba jie primygtinai siūlė valstiečiams užsiimti bulvės auginimu.

Taigi bulvės kelias po Europą buvo nužymėtas pradinio nepasitikėjimo. I Lietuvą bulvės pateko Augusto III valdymo laikais, spėjama, per Rietavą. Šio miesto herbe atsispindi lietuviško skepsio pavyzdys: čia matome liūtą, kuris bulvėms sako: „Ne, ačiū, verčiau jau graušiu metalą“.

Tai jau ačiū

Tai jau ačiū

Apie tai, kas dar nutiko (jei apskritai kas nors nutiko) bulvei, papasakosiu kitą sykį.